Palanga. Sovietmetis

Palangos XIX a. ir XX a. pradžios architektūros tendencijas KVR atstovauja Tiškevičių rūmai su parku, dešimt vilų, keturiolika gyvenamųjų namų, du viešbučiai (Nemirsetos ir Palangos kurhauzai), vaistinė, maudyklų pastatas, laivų gelbėjimo stotis, autobusų stotis. Suprantama, kad tokia paveldo sudėtis atspindi tik dalį miesto raidos etapų. Šiandieninis miesto vaizdas susiformavo XX a. VII–IX dešimtmetyje. Tuomet Palanga tapo svarbiu respublikinės reikšmės kurortu, dėl to akivaizdžiai skyrėsi nuo panašaus dydžio Lietuvos ir tuometės Sovietų Sąjungos miestų, o šiuolaikinės architektūros menine kokybe ir investicijų mastais galėjo lygiuotis su didesniais regiono centrais. Tačiau XX a. II pusėje sukurti architektūros kūriniai, vėliau tapę neatsiejama kurorto architektūrinio įvaizdžio dalimi, yra įgyvendinti mažiau nei prieš 50 metų. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo objektais šie pastatai galėtų tapti tik po kelių dešimtmečių. Tačiau ar įtraukimas į Kultūros vertybių registrą yra vienintelis būdas išsaugoti ir tinkamai reprezentuoti laikmečio architektūrą? Gal sisteminių laikmečio architektūros tyrimų, visuomeninių ir profesinių diskusijų pagalba galima suformuoti meno kolekciją, kurios eksponatus valdantys asmenys ir įmonės vieningai puoselėtų ir populiarintų kurorto architektūros menines vertes?

In the Register of Cultural Property, architectural tendencies of Palanga in the 19th century and at the beginning of the 20th century are represented by the Tiškevičiai Palace with a park, ten villas, fourteen residential houses, two hotels (Kurhaus resort buildings in Nemirseta and Palanga), a pharmacy, complex of baths, ship rescue station, bus station. Naturally, the aforesaid composition of the heritage reflects just a part of urban development stages, whereas the today’s townscape was formed in the sixties-eighties of the 20th century. At that time, Palanga turned into a major resort of national importance, thereby differing significantly from the towns of similar size found in Lithuania and in the Soviet Union of those days and being comparable with the larger regional centres in terms of both the artistic value of modern architecture and the extent of investments. The architectural projects developed in the 2nd half of the 20th century and having turned into an integral part of the resort architecture image soon after, however, were realised in less than 50 years ago. This means that the abovementioned edifices could be classified as the objects of the immovable cultural heritage only after a few decades. Nevertheless, does inclusion into the Register of Cultural Property imply the only one way to preserve and represent appropriately architecture of the era? Isn’t it possible, by courtesy of systemic architectural research studies of that period, by public and professional discussions, to form an art collection the persons and companies being in charge of the exhibits whereof would foster and popularise the artistic values of resort architecture unanimously?

gidai/guides: Elena Likšienė, Leonas Mardosas, Liutauras Nekrošius

kuratoriai/curators: Aurimas Baužys, Julija Jurevičienė, Julė Bajorūnaitė, Karolina Čiplytė

Architektūros [ekskursijų] fondas